Parašyk Gabrielei

Bibliotekos svetainės lankytojų mintys ir kūryba, skirti Gabrielei Petkevičaitei-Bitei.

Tekstai parašyti 2011 metais, kai Lietuvoje minėjome rašytojos, pedagogės, visuomenės veikėjos 150-ąjį gimimo jubiliejų.

19 atsakymai (-ų) į Parašyk Gabrielei

  1. Gabrielei Petkevičaitei-Bitei

    Bite, mums šviesk!

    Bite, Bitele darbščioji,
    Bite – didi moterie,
    Laimink mūs darbus rytojaus,
    Lietuvai keltis padėk.

    Jau antrąjį šimtą metų
    Lydi Tava išmintis,
    Bet aktualūs ir šiandien
    Žodžiai tavieji dar vis.

    Tiktai per didelį darbą,
    Per sunkumus ir kančias
    Mokei įveikti mus vargą,
    Mokei pasiekti žvaigždes.

    Mokei aukotis ir šviesti,
    Kad būt Tėvynei geriau,
    O ne turtus didžius krauti
    Be atvangos ir tik sau.

    Šimtmečio čia – kaip nebuvę,
    Bėdos tos pačios matyt,
    Ir kaip jas reikia išspręsti,
    Tik Tu gali pasakyt.

    Mūs ūkanotoj padangėj
    Daugel sunkumų išties.
    Tad reikia šiandien kaip niekad
    Tavo šviesios išminties.

    Bite, Bitele darbščioji,
    Bite – didi moterie,
    Laimink mūs darbus rytojaus,
    Lietuvą kurti padėk.

    2007 12 19

  2. Ak, Bitele! Kiek gražių žodžių dabar Tau pasakyta, parašyta… Teisingų, išmintingų. Bet ar Tau jų reikia? Net ir gyvai esant, vargu, ar Tau jų būtų reikėję. Tik duokit man sąlygas dirbti – sakytum. O dabar tų žodžių gal daugiau reikia mums patiems. Kad iki galo suvoktume, kas Tu tokia buvai.

    … Su Bite pirmą kartą susidūriau, galima sakyti, vaikystėje, kai mokytoja atvedė mūsų klasės mergaičių būrelį pas rašytoją į jos namelį Panevėžyje. Mačiau ligotą, suvargusią moterį. Argi taip gali atrodyti įžymi visuomenės veikėja, rašytoja? – tada paikai galvojau.
    Dar kartą su ja susidūriau, berods, paskutinėje gimnazijos klasėje, kai iš kažkur gavus perskaičiau jos romaną „Ad astra“. Buvau apsvaigusi romano idealais, sužavėta pagrindinės veikėjos kilnaus elgesio su aplinkiniais, jos išorinio grožio (jaunai mergaitei tai buvo lyg Bitės estetinio auklėjimo pamoka). Giliai palietė ir pagrindinės veikėjos kova už lietuvybę XIX-XX amž. sandūroje, ir dramatiška meilės istorija. Todėl trečiame universiteto kurse iš kursinių darbų sąrašo čiupau temą apie idealizuotą pagrindinės veikėjos paveikslą romane „Ad astra“. Perskaitęs juodraštį, kursinio darbo vadovas perspėjo: į tą jos visuomeninę veiklą geriau nesigilinti. Buvo sužadintas mano smalsumas – pašniukštinėjus, kur ką gavus, perskaičiau apie to meto Lietuvos kovą su carine priespauda. Ir pirmą kartą pajutau studijavimo džiaugsmą. Ačiū Bitei.
    Dabar, paėmusi į rankas naujai išleistą „Karo meto dienoraščio“ tritomį, svarsčiau – kažin, ar čia įdomu bus skaityti: seni laikai, viskas maždaug žinoma. Be to, tai ne bestseleris, ne iš populiariųjų knygų sąrašo. Tačiau visus tris tomus „prarijau“ neįprastu tempu. Supratau – tokia knyga negali pasenti. Ji parašyta gyvo, nuoširdaus, išmintingo žmogaus. Parašyrta be literatūrinių šmaikštybių, skaudančia, susirūpinusia širdimi…

    Ak, negalvojai, Bitele, kad vėlais vakarais, po dienos vargų ir rūpesčių, rašai svarbų, reikšmigą mums kūrinį. Juk tai gyva mūsų istorija. Ir aukštas moralės kodeksas. Knygą turėtų skaityti mūsų jaunimas, moksleiviai. Gal ne tokia atkariai vartotojiška būtų šiuolaikinė Lietuvos visuomenė, jei mokyklos suole būtų skaičiusi „Karo meto dienoraštį“…

  3. mano vardas Gabriele tad labai malonu girdeti sita varda, nors jis ir nera labai grazus bet bet bet…………………………………………………………………………. na iki :O

    • O man tai jis labai gražus. Gabrielė yra hebrajų kalbos vardas, reiškiantis „Dievo karys“, arba „Dievas – mano stiprybė“. Taigi, tau pasisekė, miela Gabriele :).

  4. Bitė – nepaprasto jautrumo, veiklos, atidos žmogus. Nepraėjo nei pro vieną kenčiantį, vargstantį, skriaudžiamą. Nerūšiavo pagal visuomeninę padėtį, nuostatas, amžių, sugebėjimus.

    „Karo meto dienoraštis“ – tai turtinga Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biografija. Turtinga viskuo: pasišventimu, pasiaukojimu, meile, tobulumo siekiu, tolerancija, darbų gausa. Atrodo, kad Bitė kalba apie šių dienų gyvenimą ir žmogų, jo rūpesčius ir ydas.

    Ką bedirbčiau, orientuojuosi į Bitę, tikrinu save klausausi Bitės, matau ją dirbančią, guodžiančią, mokančią, glaudžiančią, reikalaujančią… Mokausi iš jos darbštumo, pareigingumo, meilės, kultūros. Stebiuosi, kaip ji galėjo visur suspėti, pamatyti, išgirsti. Pati dažnai stokojusi dėmesio ir gerumo. Ypač senatvėje. Esu mačiusi Bitelę gyvą, apsuptą knygų, jau ligos palaužtą…

    Pasišvieskime Bitės pavyzdžiu. Padarykime nors vieną gerą darbą, nušluostykime ašarą, užstokime skriaudžiamą žmogų, apkabinkime jį su tikra meile. Nebūkime išdidūs. Bitės vardu padėkim Lietuvai, Lietuvos žmogui. Kilkim ir kelkim!…

  5. Mūsų mielai filantropei BITELEI dar norėčiau dovanoti šiuos savo žodžius:

    Iš gelmės, iš tolybių
    alsuok gėrį, alsuok.
    Kadagys rūke rymo,
    rudens žvakė – sesuo.

    Ar neklaidūs tie toliai,
    kai padangė šėma?
    Grįžtam, grįžtam namolio
    po gimtinės žiemos,

    po tų pragaro ratų
    ir po rašto klaidų,
    kasdienybės verpetų
    ir tuščių pažadų.

    Mirtų žalią vainiką
    amžinybė tekloja
    tarsi atverstą knygą
    prie pavargusių kojų.

  6. Bitė, Gabrielė Petkevičaitė – kilnumo ir atidos kitiems yra vienas ryškiausių brangakmenių tuometėje Lietuvos visuomenėje, kuri tik formavosi iš pavienių šviesuolių, daugiau ar mažiau persiėmusių idėja apie lietuvių pilietinės, politinės ir kultūrinės visuomenės susiformavimą. Dauguma jų suvokė lietuviško rašto ir mokyklos, švietimo būtinybę kaimų ir sodžių žmonėms. Todėl ir Bitėje nuo ankstyvos jaunytės buvo gyva ši intencija – mokyti, šviesti savo sodžiaus, savo aplinkos žmones, juos lavinti, šviesti, mokyti rašto, padoraus, kultūriškai susipratusio elgesio. Tai didis Bitės uždavinys – šioji pedagoginė misija. Ji siejasi, netgi kildintina su jos ankstyvuoju laikotarpiu asmenybėje, kai, būdama kone vaikas, paauglė mergaitė, ne tik matė kasdien, bet ir pati talkino, pagelbėdavo savo tėvui gydytojui Jonui Leonui Petkevičiui gydyti, globoti sergančiuosius, kuris neatsakydavo nė vienam prašančiam pagalbos susirgus, ištiktam ligos. Taigi, tėvo altruistiškas, pasiaukojantis darbas savo aplinkos žmonėms Joniškėlio ligoninėje, realiu pavyzdžiu įsikirto Gabrielei kaip neišdildomas tylus pavyzdys, kaip priesakas pačiai sau – tarnauti ir aukotis savo aplinkos žmonėms, visiem, kuriems reiks jos – ar jie priklausytų ūkininkams, bajorams ar kaimo varguoliams, dvaro samdiniams. Taip, sakytume, susilydo Bitės, Gabrielės Petkevičaitės vidinėje asmenybės nuostatoje du tvirti realios patirties imperatyviai – padėti kiekvienam konkrečiose bėdose ir siekti, jog mokymasis, rašto ir skaitymo pažinimas kilsteltų jų išlavėjimo, pažinimo akiratį jos ruošiamuose kursuose, kur ji perteikia žinias bei pasakojimus apie pasaulio kultūrą, istoriją, literatūrą. Taip suartėja dvi sąmoningumo trajektorijos Bitės asmenybėje, jos tikslo nuostatose: kilnumas ir pasiaukojimas savo žmonėms kaip būsimos pilietinės bendruomenės nariams, nes ją, Bitę, lydėjo mintis, kad Lietuvos visuomenei – anksčiau ar vėliau – pavyks atkurti savarankišką nepriklausomą Lietuvos valstybę.

  7. DU DIENORAŠČIAI, ARBA VERTYBĖS GABRIELĖS PETKEVIČAITĖS-BITĖS ,,KARO METO DIENORAŠTYJE“

    2011 m. vasario 20 d.
    Dažnai susimąstau apie žmones, gyvenančius ar gyvenusius Panevėžio krašte. Viena tokių – Gabrielė Petkevičaitė–Bitė, iš mūsų rajono, Smilgių krašto, kilusi šviesuolė. Kai mokytoja man pasiūlė perskaityti rašytojos trilogiją „Karo meto dienraštis“, prisiminiau kelionę į Puziniškio dvarelį. Tuo metu apie Gabrielę Petkevičaitę-Bitę beveik nieko nežinojau. Tačiau man į atmintį įstrigo ramybė, kuri gaubė miškelį, tvenkinį ir patį dvarą. Viduje esančiame muziejuje apžiūrėjau nuotraukas, daiktus, priklausiusius Bitei. Harmonija pakerėjo mane, tad grįžau namo ne tik praplėtusi savo akiratį, bet ir pailsėjusi nuo aplinkos triukšmo… Nekantriai laukiu vakaro, kai atsiversiu pirmuosius dienoraščio puslapius.

    2011 m. vasario 21 d.
    Nė nepastebėjau, kaip įtraukė Bitės pasakojimas. Mane sujaudino rašytojos nuoširdumas, atvirumas, darbštumas, noras dalytis su kitais tuo, ką turi, nuolatinė pagalba aplinkiniams. Skaitydama dienoraštį vis mąsčiau apie Bitę ir jos gyvenimo vertybes: meilę tėvynei, nepaliaujamą altruizmą, tolerantiškumą, darbštumą… Juk tai vertinga ir šiuolaikiniam žmogui.
    Pirmasis pasaulinis karas pro Gabrielės akis praplaukė gyvenant tėviškėje – Puziniškio dvarelyje. Čia dienoraščio rašymas buvo jai savita terapija, atgaiva, palikus visuomenės šurmulį, inteligentijos būrį. Karo metas Bitei buvo didysis veiklos metas, bet visuomenė, švietimas ir tautos likimas jai rūpėjo iki senatvės. Rašytoja savo dienoraštyje išsamiai aprašė viską, kas vyko aplinkui, nors žinojo, jog tai griežtai draudžiama. Vis dėlto, neprarasdama drąsos, nuolat rašė. Sklaidydama ,,Dienoraščio“ puslapius, stebiuosi ir jos jautrumu: „Gamta – kaip mano siela. Medžiai, laukai, pievos, giria, dangus – pilki, liūdni, tirštu rūku arba dūmais užtiesti, aptraukti…“ Tas amžinas gamtos grožis padėjo Bitei išlaikyti sielos ramybę, dvasios pusiausvyrą.

    2011 m. vasario 22 d.
    Karo metu patriotizmas lietuviui buvo švenčiausias dalykas. Kiek daug sukurta dainų apie drąsuolius, gynusius tėvynę! Kiek eilėraščių parašyta tiems, kurie nebijojo kovoti už didžiausią lietuvio brangenybę – gimtąją žemę. Žvelgiu į praeities takus ir negaliu suprasti: kaip mes sugebėjome apželdinti visus tuos takus, kurie mus vedė į meilę šaliai? Žmonės didžiavosi esą lietuviai. Kaip antai ir pati Gabrielė, ne kartą klausiama vokiečių kareivių, iš kur ji taip gerai mokanti vokiškai, ar tik nebūsianti kokia vokietė, vis atsakydavo, jog ji lietuvė, ir tai ištardavo su didžiausiu pasididžiavimu. Ne kartą atėjūnai siūlė išvažiuoti iš Lietuvos, apsigyventi ten, kur ramiau, bet ji nesutiko, nes jautė, jog yra reikalinga Lietuvai, jos žmonėms. Juk sava duona, kad ir prasta, vis vien gardesnė už svetimą. Gabrielei gyventi nebuvo lengva, o labai sunkiomis akimirkomis ji save ramindavo sakydama: „Noriu ir turiu gyventi. Noriu būti savo šalies žmonėms naudinga“. Tebus šios rašytojos mintys ir mano kelrodė žvaigždė…

    2011 m. vasario 23 d.
    Nepaisant sunkumų ir abejonių, Pirmojo pasaulinio karo metais žmonės buvo susitelkę tartum vienas kumštis. O kur dabar ta vienybė? Žmonių širdys dainavo Lietuvai, jie mylėjo savo kraštą, savo tėvynę. Jautė, jog nėra didesnio džiaugsmo už darbą savoje žemėje. Dainuoti Lietuvai – dainuoti savo sielai. Štai ką reiškė lietuvybė anais laikais. Aš žaviuosi lietuvių stiprybe, įamžinta „Karo meto dienoraštyje“. Kartu jaučiu širdgėlą dėl dabartinių žmonių abejingumo, jų nutolimo nuo savo šaknų.
    Iš mažumės Petkevičių šeimoje Gabrielei buvo įdiegtas požiūris, kad gyvenime svarbiausia – meilė artimajam ir demokratiškas santykis su kitu, nepriklausomai nuo jo turtinės padėties, tautybės, vartojamos kalbos. Tai – Bitės gyvenimo pamatinės vertybės, kurios ją ir vedė tolyn per visus sunkumus ir negandas. Gabrielė, nors ir bajoraitė, kaip retas to luomo atstovas, neskatino sulenkėjimo. Ji brangino lietuvių papročius, kalbą. Aktyviai dirbo su garsiausiais to meto tautos žadintojais. Todėl ją matau šalia Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Juozo Tumo-Vaižganto ir kitų mūsų tautos didžiavyrių. Mažutė, smulkutė, luoša nuo jaunystės ji kantriai kaip bitutė triūsė visą gyvenimą. Dirbo ir spaudos leidimo srityje, žadino tautą. Baltas pavydas grybšteli mano širdį, kai suprantu, jog tada spauda kėlė žmogų. O dabar dažnai jį žemina…

    2011 m. vasario 24 d.
    Į Bitės namus rinkdavosi paprasti žmonės, prašydami parašyti laiškus išvykusiems į karą sūnums, vyrams, paklausyti Gabrielės pasakojimų apie įvykius pasaulyje, apie kuriuos ji pati sužinodavo iš laikraščių. Juos skaitydavo įvairiomis kalbomis. Dažnai į Puziniškio dvarelį atvykdavo jos draugų inteligentų, šviesuolių, buvo organizuojami susirinkimai, kuriuose dalyvaudavo net apie šimtą žmonių.
    Skaitydama ,,Dienoraštį“, vaizduotėje regėjau ne tik Bitės gyvenimą Puziniškyje. Rašytoją supusių žmonių išgyvenimai pateikti, kaip ji mėgo sakyti, ,,fotografijose“ – aprašymuose, kurie Bitei buvo tarsi vaizdo fiksavimo būdas. Kai kur ,,Dienoraščio“ detalės atrodo kaip fotografijos, kai kur – kaip meniniai krisleliai. O knygos centre – pati autorės asmenybė. Ryškiausiai man įstrigęs į atmintį Gabrielės bruožas – dalijimasis su stokojančiaisiais ir pasiaukojimas kitiems. Ji sugebėjo gyventi paprastų žmonių rūpesčiais ir siekiais. Karo metais gydė sužeistuosius ir susirgusiuosius. Žmonės pas ją plūdo iš įvairiausių kampelių. Ji nesavanaudiškai rūpinosi kitų gerove, būdavo visada pasiryžusi paaukoti savo interesus dėl kitų. Manau, jog šitoks altruizmas – didžiausia vertybė.

    2011 m. vasario 25 d.
    Nepaprastai stipriai jaučiu rašytojos humanizmą. Jos skleidžiamos idėjos keliaudavo iš lūpų į lūpas. Daug žmonių kreipėsi į Bitę pagalbos. Kiek jų prašė parašyti artimiesiems laiškus! Kokia daugybė sužeistųjų pravėrė dvarelio Puziniškyje duris! Ši garbinga ir ori moteris maitino visus išalkusiuosius, kurie nesikėsino ginklu. „Kur kūnui neužtenka maisto, ten kultūros nereikia ieškoti“, – teigė Bitė. O tuo metu, kai rusai kariavo su vokiečiais, alkanų netrūko – į Puziniškio dvarelį ėjo ir „plennikai“, ir rusai. Vaižgantas rašytoją apibūdino kaip „Bitę darbininkę, pareigų vergę“. Mat ji nuolat buvo kam nors įsipareigojusi: tai rūpindavosi našlaičiais, tai gydydavo besikreipiančiųjų kūną ar sielą. Tai paliko įspūdį net kareiviams, kurie pas Bitę dažnai apsilankydavo. Juos taip pat pamaitindavo, esant reikalui, suteikdavo pirmąją pagalbą. Kiekviename žingsnyje mokė, švietė žmones. Didesne vertybe laikė ne išmintį, o dorą. Manau, jog ir man gyvenime svarbiausia – būti doru žmogumi.

    2011 m. vasario 26 d.
    Kokia kilni Gabrielės siela! Kartą viena moterėlė atėjo paprašyti, kad Bitė parašytų laišką artimiesiems. Ji rašytojai pasakė: „Matyt, Dievas daug duoda, jei pati tiek duoti gali“. Būdama jautri, visuomeniška moteris, Bitė tartum jautėsi skolinga liaudžiai, todėl jos švietimą laikė savo pareiga. Manė, jog kiekvienas inteligentas privalo duoti visuomenei tai, ką pats turi. Rašytoja mokė žmones, teikė peno apmąstymams. ,,Dienoraštyje“ tvirtino: „Vis dėlto žmonių smegenys kartais tvirtesnės už geležį, jokia našta, joks sunkumas jų nesuardo. Visa išlaiko.“
    Laikas, kai aplinkui vyksta karas, – tai metas, kai baimė ir nemiga tampa kasdienybe ir netgi norma. Tačiau kaip išlikti tvirtai ir dar sugebėti skleisti kitiems savo stiprybę ir širdies šilumą? Kaip nepalūžti siaučiant gyvenimo negandoms? Šis rūpestis man vis neduoda ramybės. Klausiu savęs, ar aš sugebėčiau gyventi kaip Bitė. Nerandu atsakymo. Negaliu nesistebėti altruizmu, kuriuo alsuoja beveik kiekvienas ,,Dienoraščio“ puslapis.

    2011 m. vasario 27 d.
    Vos imu skaityti ,,Dienoraštį“, pradedu stebėtis. Nepaprastai ryškūs veikėjai užburia ir knyga taip įtraukia, kad net pasimetu nebesuvokdama, kur atspindima realybė, o kur tik fantazija. Mane stebina rašytojos, švelnios sielos moters, narsa pasipriešinti rusų ar vokiečių kareiviams. Jos, beginklės, ryžtas stoti prieš ginkluotus vyrus teikia ir man drąsos kasdienybėje.
    Sykį apsigyvenę pas rašytoją vokiečių kareiviai – mandagūs, tvarkingi, kultūringi, darbštūs žmonės. Bitė pasakoja apie juos taip, jog pajuntu gailestį: ramiai gyvenę vokiečiai staiga buvo atplėšti nuo savo namų ir perkelti į karo lauką. Skaitydama suprantu, jog jie, kaip ir mes, paprasti žmonės, ir tos žudynės jiems nesuteikė džiaugsmo. Kai kurie kareiviai, kaip antai vienas iš „plienninkų“, kone išprotėjo: sėdėdavo nejudėdamas ištisas valandas, žiūrėdamas tartum į nieką, tapo neįtikėtinai ramus, lyg apmiręs. Kiti, kaip „baisusis“, rodos, sužvėrėdavo, pradėdavo plėšti žmones, juos žudyti, atiminėti paskutinį duonos kąsnį. O keli vokiečių kareiviai, kurie nesijautė galingi dėl to, jog turi rankose ginklą, džiaugėsi, galėdami padėti Gabrielei namie dirbti įvairius darbus. Jie tvarkė daržą, nešė į rūsį daržoves, vakarais aižė pupas – visi elgėsi lyg būtų viena didelė ir graži šeima. Tokie vaizdai man primena idilišką filmą…

    2011 m. vasario 28 d.
    Kol skaitau knygą, vis lenda į galvą mintys apie karą. Žmonės buvo tartum atitraukti nuo gyvenimo. Jie priversti slapstytis, saugotis. Nepaisant to, gyvenimas vis tiek vyko: žmonės mylėjo, nekentė, pykosi ir taikėsi. Jie turėjo savų problemų. Visi buvo priversti užsidėti kaukes. Štai vokiečių kareivis, atrodo, linksmas ir nerūpestingas. Rašytoja klausė, koks jo gyvenimas, jei gali būti linksmas, kai kiti nusiminę. Šis atsakė, jog gyvenimas nebuvo iš lengvųjų: mažas neteko tėvo, gyveno su broliu ir motina mažame namelyje. Kai abu paūgėjo, padėdavo motinai, o suaugę nusipirko daugiau žemės ir dirbo ją. Tačiau per didžiulę audrą brolį nutrenkė žaibas, ir karys liko vienas su motina. Kiek vėliau susirado žmoną, bet ir ji greitai mirė. Tad gyvenimas nebuvo lengvas. O vokietis nuolat sau kartoja, jog jis turi būti linksmas. Ir tik nuklydęs į prisiminimus jaučia liūdesį…
    Skaitydama apie to meto baisumus, didžiuojuosi žmonėmis, kurie svarbiausia gyvenimo vertybe laikė meilę tėvynei ir žmogui… Juk dabar daugeliui mūsų šias vertybes pakeičia pinigai – dėl to ir aš kartais jaučiuosi menkaverte. Bet turiu vilties, jog dar ne viskas prarasta. Aš tikiu, kad praeitis, kuri šiandien šviečia kaip ryškus žiburys, parodys kelią, padėsiantį mums eiti į tarpusavio meilę, toleranciją, pilietiškumą…

    2011 m. kovo 1 d.
    Užvertusi paskutinį trilogijos puslapį, supratau, kad Bitė paliko ne tik „Karo meto dienoraštį“. Ji paliko mums ir gabalėlį praeities, kuris šviesiau nuspalvina gyvenimą, suteikdamas jam prasmės.
    Aš esu labai laiminga, jog galėjau bent šiek tiek prisiliesti prie iškilios asmenybės – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės – gyvenimo istorijos. Ji įkvėpė ne vieną žmogų, skatino nepalūžti, siekti savo tikslo. Bitė – mūsų krašto šviesuolė. Tai, kad ji čia, Panevėžio krašte, gyveno ir triūsė lyg darbštuolė bitelė, mums yra neįkainojama vertybė. Tikiu, jog ir šiandien jos humanistinės vertybės: didžiulė erudicija, meilė ir pagalba žmonėms, užuojauta, tolerancija, kilniadvasiškumas, gailestingumas, pasiaukojamas darbas siekiant išsaugoti lietuvybę, tautiškumą – įkvėps kiekvieną gyventi dorai ir dalinti gėrį.

  8. Į šią nuostabią puokštę, skirtą Lietuvos Bitelei, noriu įdėti ir savo kuklų žiedą:

    Svyra gluosniai. Ūksminga gatve
    veržias, klega jaunystė ir vėlei
    prie Tavųjų šviesos spindulių,
    link Tavęs, pas Tave, Gabriele.

    Ir prie knygos, prie žodžio kurį
    atkakliai lyg bitelė čia gynei.
    Mūsų Žemėj tarsi avily
    atradai aukso korį – Tėvynę.

    Šiandien Tavo gimtuosiuos namuos
    nedrąsi minu šventąjį slenkstį:
    ieškau gėrio žiedų, šilumos –
    atėjau, Sese, Tau nusilenkti.

  9. Bite, mokyk mus tikėjimo
    (pamokslas Panevėžio katedroje Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 150 m. jubiliejuje, 3-sis A ciklo gavėnios sekmadienis, 2011 03 27)
    Broliai ir Seserys,
    nežinau, kaip Jums, bet mane sukrėtė Viešpaties Dievo maldavimas, giedant psalmę, jos priegiesmį: „Išgirskite šiandien, ką Viešpats byloja: „Tegul jūsų širdys nebūna storžievės“. Rodos, Dievas maldauja tikėjimui, gerumui neužkietinti širdies. O juk visa, kas Dievo Žodyje parašyta, mums pamokyti parašyta.
    Gi Jėzus šiandien per nelaimingą moterį, jau pas 6-tąjį vyrą vis nesėkmingai ieškančią meilės, mus moko tikėjimo, moko tikro gyvenimo supratimo, moko ir meilės.
    Mes gi, Brangieji, šiandien pasimokyti tikėjimo privalome iš Didžiosios Aukštaitės Gabrielės Pektkevičaitės-Bitės, taip pasižymėjusios aukos ir meilės darbais, taip nuostabiai švietusios meile, kad iki šiol negali visa Lietuva to pamiršti.
    Taip, aš pasakysiu ne tiek ją reikia pagerbti, kiek reikia iš jos pasimokyti! Todėl Panevėžio vyskupijos bažnyčių motinoje-katedroje susirinkome iš jos mokytis tikėjimo. Taip, taip, aš pabrėžiu: būtent visų pirma mums reikia mokytis iš Gabrielės Bitės tikėjimo. Jos gi žodžiai: „Tikiu į visagalį, mūsų protu neaprėpiamą Dievą. Nežinau kilnesnio mokslo kaip tą, kurį Kristus skelbė“ (tai ji 1936. IX. 29 rašė kunigui Staševičiui ir tai cituoja vyskupas K. Paltarokas savo atsiminimuose).
    Gal tai tik žodžiai? Ne, ne, Brangieji, – plačiai matomi visų pirma jos tikėjimo darbai. Juk apaštalas Jokūbas sako: „Tikėjimas be darbų negyvas“ (Jok 2,26).
    Gabrielė tiesiog darbais įrodo, paliudija savo tikėjimą. Visada 3-4-5 globotinius ji išlaikė. Išvykdama mokytojauti į Panevėžį, ji rašo: „Pasiėmiau visus 4 globojamus našlaičius ir dar penktą, nepaprastai galvotą vaikiną, savo mokinį Bernardą Bučą“. Vienas ryškiausių jos darbų – paramos „Žiburėlio“ įkūrimas dar 1893-4 m. „Žiburėlis“ materialiai rėmė mokslus einantį, nepasiturintį jaunimą. Prisimena rašytojas Jonas Šukys: „Buvome labai neturtingi ir labai norėjome mokytis“. Paliudija ir Mykolas Karka: „Petkevičaitės altruizmas buvo begalinis. Vienam parūpino, kad akis būtų įdėta. Kitą rūbais aprūpindavo, trečius maitino, ketvirtajam mokėjo už mokslą, penktajam – už gydymą“. Remdama, šelpdama kitus pati G. Petkevičiatė-Bitė vos sudurdavo galą su galu, nors ir 31 pamoką turėjo ir sąsiuvinių taisė aibes. Ne kartą teko jai ir globotiniams badauti, lopyti ir adyti rūbus, skolintis pinigų… Vien sau gyventi ji negalėjo, paprasčiausiai negalėjo! Apie tai ji atvirai rašo: „Mane traukte traukė toks uždavinys, kad visi būtume vien broliai ir seserys. Ypač buvo keliami, gerbiami ir pildomi mūsų tarpe šie Kristaus žodžiai: „Ką padarysi savo vargingiausiam broliui, tą ir man padarysi“.
    Ne veltui rašytoja Nijolė Kliukaitė ant romano viršelio apie „Bitę“ užrašė jos žodžius nuo nuotraukos: „Mylėkite viens kitą kaip broliai; kiekviename žmoguje ieškokite žmogaus“.
    Oi, Bitele geroji, Bitele darbščioji, daug turime mokytis iš tavęs meilės kiekvienam žmogui, pasiaukojimo Tėvynei. Juk ir Vaižgantas kaip linkėjimą mums visiems pasakė: „O kad mes taip suprastume pareigas visuomenei, kaip jas suprato Gabrielia Petkevičaitė“.
    Kai šiandien taip daug kalbama apie Bitės atminimo įamžinimą, kai rengiamos visokios parodos, atminimo dienos, pagalvoji: koks gi būtų tiksliausias jos idealų įvykdymas, koks gi būtų gražiausias jos atminimas? Tai būtų jos vardo stipendijų įsteigimas neturtingiems, vargstantiems studentams. Man rodos, kad ji net kape negali gulėti ramiai ir džiaugtis Viešpaties prieglobstyje, kai jauni gabūs žmonės, užuot studijavę, svetur šiltadaržiuose mėšlą krato. Juk šitaip tiesiog žūsta tauta. Ji matė tai, ji dėl to labai pergyveno.
    Tik įsiklausykime į jos žodžius: „Būtumėm juk seniai žuvusi tauta, jei nebūtumėm savo tarpe turėję kilnių žmonių, kurie silpnesniais broliais rūpinosi ir kėlė juos. Juk tik vieni kitus šelpdami gyvos dvasios išlikome“.
    Norisi jos mintimis kreiptis į kiekvieną lietuvį, į kiekvieną turtuolį, į kiekvieną išsilavinusį: „Žinau, juo tu aukštesnį dvasios plėtojimosi laipsnį pasieksi, juo labiau turėsi suprasti, jog savo žiniomis, savo prityrimu turi tarnauti liaudžiai. Jei iš tavo kilnumo liaudžiai nebus naudos, tai vadinamasis tavo „mokslas“ yra vien nereikalinga sunkenybė arba brangiais pinigais apmokėta tuštybė“.
    Ji tikėjo, kad į jos rūpestį atsilieps ne vienas, atsilieps daugelis. Tą Gabrielės tikėjimą nuostabiai jautriai išsakė Salomėja Nėris: „Tu tikėjai savo tautos atgimimu ir išsivadavimu, kada juo nieks aplinkui netikėjo.
    Todėl šiandien tavo vardą su pagarba taria kiekvieno lietuvio lūpos.
    Nenuilstamoji Darbininke! Jautrioji Menininke! Būk mums garbingas, šviesus pavyzdys, kad bent iš tolo taptume į tave panašūs“.
    Pritariu poetei Salomėjai, visa širdimi pritariu ir tai didžiajai mąstytojai Viktorijai Daujotytei: „Pagal įsipareigojimus žmonėms, tautai, valstybei ją galima lyginti tik su Vaižgantu… Ir pagal darbštumą Bitė stovi greta Valančiaus, Kudirkos, Petro Vileišio, Vaižganto, Krupavičiaus“.
    Visi lietuviai pripažino jos auką, jos didybę: 2 kartus ji renkama į Seimą. Kai jai teko atidaryti Steigiamąjį Lietuvos Respublikos Seimą, ji pareiškia: „Didelė garbė atidaryti Steigiamąjį Seimą – tiesiog stebuklas“. Tai pirmas toks atsitikimas parlamentų istorijoje visame pasaulyje.
    Dieve mano, ji atsistoja prieš Seimą, kaip garbingiausia Lietuvos moteris, kaip tikra Tautos Motina. Taip, su giliu įsitikinimu sakau, kaip tikra Tautos Motina, nes ji taip lenkėsi prie kiekvieno silpnesnio, taip rūpinosi kiekvienu suvargusiu, lyg pati būtų visų Motina. Tai jos dosnumo dėka, jos širdingu rūpesčiu Lietuva turėjo įžymius skulptorius Juozą Zikarą, Bernardą Bučą, ir Petrą Rimšą, ir Ka-zimierą Ulianskį, ir kalbininką Kazimierą Būgą, ir rašytoją Joną Biliūną… Ne, neįmanoma išvardinti visų, jos dėka tapusių Lietuvos švyturiais! Ar ne jos auka užsidegė ir kunigas Alfonsas Lipniūnas, jos mokinys? Žiūrėkit, tik pažiūrėkit, kaip panašus į ją, kai net mirdamas dalinosi paskutiniu duonos kąsniu su mirštančiais broliais! Gal net jos aukos paskatintas jis tapo kankiniu už Tautą, Dievo Tarnu?
    Iš kur tavyje tai, didžioji Panevėžiete, aukštaičių žemės Gėle?
    Juk Tu, taip tvirtai ir tiesiai ne tik žodžiais, bet ypač darbais paliudijusi tikėjimą, drąsiai ištartum ir šios dienos šventojo apaštalo Pauliaus žodžius „Tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės“ (Rom 5,2).
    Ir mes, didžioji Bite, didžiuojamės Tavo darbais, Tavo tikėjimu, Tavimi didžiuojamės, Tau lenkiamės. Ir susirinkome šiandien dėkoti už Tave Dievui ir prašyti Dievą, kad Tavo didybė būtų Lietuvoje ir šiandien gyva, kad Tu išmelstum Viešpatį Dievą Lietuvai tokios didžios aukos žmonių. Jų Lietuvai dabar labai reikia, be galo reikia.
    O baigti noriu poeto Petro Palilionio žodžiais:

    Žmonės, pagarbinkim moterį – didžią šviesuolę,
    vienišą gimusią, dar vienišesnę numirusią,
    nuolat vaitojusią, bet prieš gyvybių Davėją
    niekad, o niekad piktuoju žodingos burnos nepravėrusią.
    Žmonės, pagarbinkim moterį – didžią darbštuolę,
    su „Varpo“ dūžiais laisvei ir kovai pakirdusią,
    prie žodžio lopšio žemę kiaurai praklūpėjusią,
    pačią sukrypusią, jį lig tiesos išauginusią.
    Ko tik netrūko jai – motinos, meilės, sveikatos,
    kito užuojautos: nusiskraidei kaip bitelė…
    Ašaras rijo, bet ėjo iškėlusi galvą:
    moterų moteris, sielos, ne luomo bajorė…
    Žmonės, pagarbinkim moterį – didžią teisuolę,
    protą, jaunystę, gyvenimo savo pilnatvę
    ligi grūdelio kely sutiktiems išdalijusią,
    žemės saujelę sau ant širdies pasilikusią.

    Ir pagerbkime ją ne tik šiandien, gerbkime ją nuolat, darydami tokius darbus, kaip ir ji. Būtent – gerumo darbus.
    O dabar išpažinkime tikėjimą, kurį Gabrielė Bitė išpažino gerumo darbais.

    O Mišių pabaigoje pridėjau:
    Dar kartą primenu, kad geriausiai ją pagerbsime, remdami mokslo siekiantį neturtingą jaunimą, steigdami jos vardo stipendijas. Tai įmanoma. Mes Vyskupijoje esame įsteigę Ateitininkų rėmimo fondą ir kasmet išmokame apie 30 tūkstančių litų paramos, stipendijų. Prašau mielus tikinčiuosius, jei žinote dėl neturto negalinčius mokytis jaunus žmones, praneškite man. Bandysiu suieškoti paramos stipendijas.

  10. „Ir nenoriu sau geresnio nieko…“ – ta eilutė priklauso Salomėjai Nėriai. Bet ji visai gerai tiktų ir Bitei: darė kitiems gera, daug gero darė. O kas liko jai? Gerų darbų nuosėdos! Mintaujos mokykloj „karpė“ matematiką kaip žirklės popierių. Bet tėvelis gydytojas ištarė: kas globos, kas prižiūrės mažesniuosius?
    Ir užgniaužė Bitė šventą, kilnų siekį.
    O Joniškėlyje jai – puodelis pieno vakarienei. Bet praskiesta vandeniu, kad „Jelcė“ nebūtų dručkė. Kaulų suminkštėjimas, stuburo iškrypimas. Tačiau širdis ir kilni, ir karšta. Reikia mokyti Joniškėlio sodžių, miestelio mergaites, nes jau praeina laikai – kiuchen, kirchen, kinder…
    Reikia paremti knygnešystę, reikia paremti gabiuosius, bet skurdžiukus. Tam Mintaujoj pas Jablonskius gimsta „Žiburėlio“ idėja, kuri 1894 m. Joniškėlyje draugija virsta. Bičių Joniškėlio sodelyje – ne vienas avilys. Bet į burną tik vienas kitas lašas. Kilogramai medaus turgun, o pinigai už jį – moksleivijos kišenėsna.
    ***
    Puziniškio dvarelį naršo kareivos. Nes jie mano: jei jau dvarelis – tai jame „privalo“ būti auksinis laikrodėlis. Jo nėra nė padujų – niekada jo nebuvo. Bet radę šeimininkę Bitę – gasdins, kankins. Reikia slėptis.
    ***
    Karo negandas aprašo „Karo meto dienoraštyje“. Gyvai, vaizdingai. Už gobšumą, už godumą tenka ir bolševikams Kapsuko talkininkams.
    Kai 1966-1968 m. leidžia Bitės šešiatomį – antrame tome talpina minėtą dienoraštį. Lyg ir tris tomus. Bet iš tikrųjų – tik maždaug pusantro. Iš trečiojo tomo „išpreparuota“ viskas, kas su bolševizmo „siekiais“ susieta aprašyme. Toks K. Doveika neva paaiškina: išleista tai, kas mažiau susiję ar nesusiję su Bitės biografija.
    Kaip nesusiję, jeigu aiškiai susiję?
    „Nukalama“ tarsi mįslė. Jei jos nebus, jei visas tekstas – atsirūgs parengėjams.
    Dabar kilnūs panevėžiečiai išspausdino visus tris tomus be kupiūrų. Ačiū jiems!

  11. Viena tema, kuri itin ryški Bitės “ Karo metų dienoraštyje“ – karo pasmerkimas, karo kaip visuomenės bei individų naikinimo mašinerijos neigimas. Tai vyksta stebint bei išgyvenant karo įvykius konkrečioje vietovėje – Puziniškyje, kur I -ojo pasaulinio karo metu kariaudamos ir keisdamosi pozicijomis grumdėsi dvi kariaujančios pusės – Vokietija ir Rusija. Bitė sąmoningai ir aistringai pasisako prieš karą kaip visuotinę suirutę ir griovimą nešantį reiškinį, todėl Gabrielę Petkevičaitę – Bitę galime drąsiai vadinti sąmoninga pacifiste, aistringa kovotoja prieš karus.

  12. Jų medus – labai saldus
    Ir dėl to – labai gardus!
    Vasarą, kai
    Žydi rožės, tulpės
    Ir lelijos,
    Pinavijos,

    Bitės skraido
    Tarp žiedų,
    Žodžiais nesisvaido,
    Dirba net už du!

    Vienos vandenį renka,
    Kitos – saldų nektarą…
    Ir kai perkūnas trenkia,
    Gyvybės ant siūlo nekaria!

    Bitės! Linkime sėkmės
    Ir geros darbų tėkmės!

  13. Bitė buvo gera moteris darbšti
    Bitė gyveno gražiai ir laimingai
    Rašė geras knygas mūsų Bitė
    Moka Bitė viską ir gali

  14. Deimantė parašė:
    Gabrielė Petkevičaitė- Bitė — Lietuvos šviesulys. Paminėdami jos 150 metų sukaktį apsilankėme bibliotekoje ir dalyvavome edukacinėje pamokoje ,,Pažintis su rašytoja Bite“, kurią mums pravedė bibliotekos darbuotojos. Iš jų mes dar daugiau sužinojome apie Gabrielės- Bitės gyvenimą, jos gerumą ir nuveiktus darbus. Išklausę pasakoji-
    mus dalyvavome viktorinoje, kūrėme eiles , atlikome kūrybinius darbelius.
    Prisiminę jos gerumą ir mes būsime geresni, tegul Lietuvoje auga gerumas… Dėkojame bibliotekos darbuotojoms už įdomias akimirkas .

    4c klasės mokinių mintys;

    Žmones Gabrielė gerbė, mylėjo
    Kam tik galėjo, tam ji padėjo.
    Iš jos išmokom mes draugiškumo,
    Kaip iš bitelės puikaus darbštumo.

    VšĮ Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijos 4c kl.mokinė Deimantė Račytė ir mokytoja Aldona Čiplienė

  15. Nors prabėgo daug metų, ir šiandien aktualios Tavo idėjos ir pedagoginės nuostatos. Manau, svarbiausia jų – pagarba vaiko asmenybei. Pasisakei prieš fizines bausmes ir teigei, kad „į širdį kelias eina tik per širdį“. Nematei nieko kilnesnio, kaip kūdikių sielų ir jų silpnų kūnų globojimą. Ugdydama asmenybę, pirmiausia stengeisi diegti pareigos jausmą artimiems žmonėms, gimtajam kraštui ir visai žmonijai. Reikalavai pažinti vaiką ir atsižvelgti į kiekvieno mokinio individualias ypatybes ir jau tada individualizavai namų darbus. Teigei, kad „mokymas ir mokymasis turi teikti vaikui džiaugsmą. Mokykla vaikui turi būti kaip namai, kuriuose jis jaustųsi laisvas ir linksmas. Juokas ir džiaugsmas vaikui yra taip pat reikalingas, kaip valgymas, gėrimas ir grynas oras“. Negaliu nesižavėti ir tokiomis Tavo mintimis: “ Mokslas turi kelti vaikui džiaugsmą ir pasitikėjimą savo jėgomis. Reikia išaiškinti mokslo tiesą taip, kad mokinys dirbtų sąmoningai“. Taigi Tavo mintys ir idėjos pedagogine tema dar kartą patvirtina tiesą, kad tai, kas tikra, nesensta.

  16. Minint Gabrielės Petkevičaitės – Bitės 150 –tąjį gimtadienį, apsilankėme Vaikų ir jaunimo literatūros centre. Dalyvavome edukacinėje pamokoje ,,Pažintis su rašytoja Bite“. Bibliotekos darbuotojos ne tik įdomiai pasakojo ir demonstravo rašytojos gyvenimo skaitmeninius vaizdus, bet ir sumaniai organizavo viktoriną.
    Buvo smalsu pasitikrinti, ar teisingai supratome išgirstą informaciją. Džiaugėmės, kad beveik į visus klausimus atsakėme neklysdami. Įkvėpti prasmingo G.Petkevičaitės –Bitės gyvenimo pavyzdžio, jos atminimui bibliotekoje kūrėme eilėraštukus.
    Dėkojame bibliotekininkėms už įdomiai ir turiningai praleistą laiką.

    VšĮ Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijos 4d kl.mokinė Augustė Lieponytė ir mokytoja Kristina Tamauskienė

    Gabrielei Bitei

    Gabrielė buvo geras žmogus.
    Ji rašė knygas,
    O žmonės skaitė jas.

    Rašytoją mini visa Lietuva –
    Kovo 18- ąją – gimimo diena.
    Jos garbei pavadinta biblioteka,
    Jei nori – ateiki į ją.

    Draugiškieji 4 d kl.

    Bitė kaip bitelė

    Petkevičaitė Bitė darbšti
    Kaip sodo bitelė kantri.
    Myli ir saugo savo namus,
    O darbus daro tiktai gerus.
    Visiems ji naudą teikia –
    Žmonėms tokių reikia.

    Geri draugai 4 d kl.

    Bitelės ir Gabrielė

    Bitės darbščios, sparčios, gudrios
    Skraido po spalvotas pievas.
    Renka medų ir nektarą,
    Jas vilioja gėlės žiedas.

    Ir Gabrielė – jų princesė
    Taip mylėjo biteles!
    Saugojo jas ir globojo
    Kaip kadaise – knygeles.

    Kamaniukai 4 d kl.

    Dainelė bitutei

    Bitė ritė mažutytė
    Pluša visą dieną,
    Pildo korį vieną.
    Ačiū, bite, už medutį,
    Skanų, skanų ir saldutį.
    Tu medutį mums neši
    Ir žiedadulkes renki.
    Bite rite, nuostabi,
    Būk sveika ir darbšti.

    Smaližiukai 4 d kl.

  17. … rodos, taip nedaug praėjo… O metai antrą šimtmetį skaičiuoja… Kiek sutelpa į vieną žmogų – darbų, svajonių, vilčių ir norų… Jei tektų iš viso to puokštę komponuoti – į ją tektų sudėti begalę – šilumos kiekvienam begalinės, mokinių pagarbos, nuoširdžios Dviejų Moterų draugystės, pagalbos ir paramos kiekvienam meniškam jaunuoliui, noro keisti ir daryti vis geriau… tai būtų didžiulė puokštė…. kurią apjuostų ilgiausias kaspinas – prisiminimai… likę kiekvieno, prie nuostabios moters prisilietusio, širdy ir kely…

    Tas kelias link dvarelio vedantis,
    Vis pilnas klegesio kaimo vaikų.
    Tas noras kiekviename saulelę uždegantis,
    Palinkt prie knygų, siekti mokslo aukštumų.

    Tu kaip bitelė vis dūzgėjai
    Gražios svajonės priekin vedama.
    Į didį kelią ne vieną atlydėjai,
    Už Juliją tau lenkias Lietuva.

    Gimnazistus link Kaliopės pakylėjai,
    Mokei eit literatūros, kalbos taku.
    Per aspera ad astra – ir Zikaras tavim patikėjo,
    Nuvesdamas ir Bučą skulptoriaus keliu.

    Per gyvenimą ne tik žodžiu, bet ir idėja
    Nutiesti tiltai – lieka pėdos pajūry
    Seimo narė, labiausiai mokyti norėjus,
    Amžiams likus su „Amerika pirty“.

  18. Gabrielei Petkevičaitei-Bitei

    Šiandien bitės nebedūzgia
    prie vaiko bemokslio,
    kur paslėptas Dievo auksas –
    medus – avilys,
    pilnas kvapiųjų knygų,
    nesulankstytų Ivinskio kalendorių,
    nepapasakotų dienoraščių.
    Čia ne karas svarbu.
    Kas mane atpažinote
    Joniškėlyje
    kupriukę,
    kas jums sakė,
    kad gydysiu
    Višinskį, Žemaitę, Kudirką –
    jų diagnozė ta pati:
    gelbėkim Lietuvą.

    2011-ųjų pavasaris

-->